Garsų š, ž tarimo trūkumai
Tariant š, ž liežuvio galiukas iškišamas tarp dantų – tai tarpdantinis sigmatizmas.
Tariant š, ž iškvepiamas oras, eina ne liežuvio viduriu, o pro vieną ar abu šonus, liežuvio nugarėlė išsigaubia arba pakrypsta į šoną. Tai šoninis sigmatizmas.
Garsas š keičiamas garsu t, garsas ž keičiamas garsu d ir visai nesigirdi pūtimo. Tai priedantinis sigmatizmas.
Garsas š keičiamas garsu f, garsas ž keičiamas garsu v. Tai lūpinis-dantinis sigmatizmas.
Garsai š, š’ keičiami s, s’, garsai ž, ž’ keičiami z, z’. Tai švilpiantysis sigmatizmas.
Taisyklingas garsų š, ž tarimas
Tariant garsą š, lūpos suapvalinamos ir nežymiai atkišamos į priekį, dantys sukąsti arba tarp jų lieka 1-2 mm tarpelis.
Liežuvio galiukas priartėja prie viršutinių dantų alveolių ir sudaro su jomis ankštumą.
Liežuvio nugarėlė plokščia, tik užpakalinė jos dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio ir sudaro antrąją ankštumą, antrąjį užpakalinį šlamesio židinį.
Oro srovė iškvepiama iš plaučių, praeina pro ankštumas ir girdisi garsui š būdingas šlamesys, šnypštimas.
Minkštasis gomurys, pakilęs ir prisispaudęs prie užpakalinės ryklės sienelės, neleidžia orui praeiti į nosies ertmę.
Oro srovė plati ir šilta.
Balso stygos nevirpa.
Tariant minkštąjį š’, liežuvio galiukas truputį pasislenka į priekį, o liežuvio nugarėlė šiek tiek pakyla prie kietojo gomurio.
Garsų ž, ž’ tarimas toks pats kaip š, š’, tik silpnesnė iškvepiamo oro srovė ir virpa balso stygos.
Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsus š, ž
Pirmiausia išmokykime teisingai tarti s, z, tada nesunkiai išmokysime ir š, ž tarimo. Pakartokime pratimėlius, kurie parengia tarti garsus s, z, ir dar papildomai išmokime keletą naujų pratimų.
1. Lūpas įtempkime šypsenai, po to atkiškime plačiai į priekį. šį pratimą pakaitomis kartokime keletą kartų.
2. Iškiškime platų liežuvį. Jį kelkime į viršų ir uždenkime viršutinę lūpą.
3. Aplaižykime viršutinę lūpą, pabandykime pasiekti nosytę, „suskaičiuokime” liežuviu viršutinius dantukus.
4. Būkime „dažytojai”. „Nudažykime” liežuvio namelio lubas. (Liežuvio galiuku pirmyn — atgal braukomas kietasis ir minkštasis gomurys).
5. Iškiškime liežuvį ir padarykime „kaušelį” arba „samtelį” (liežuvio galiukas ir kraštai pakilę, o nusileidęs vidurys sudaro įdubimą).
6. Padarykime tokį pat „kaušelį” arba „samtelį” už viršutinių dantų, burnoje. Pūskime į jį orą. Sukąskime dantis ir, laikydami liežuvį viršuje, vėl pūskime.
7. „Palakime pienelį”, kaip katytė laka.
Jei taip žaidžiant teisingai ištarti garsų nepavyko, padėkite vaikui su mentele, šaukštelio koteliu. Tariant garsus s… arba z… mentele, šaukštelio koteliu keliamas liežuvis aukštyn, į garsų š, ž padėtį, kol pasigirsta šie garsai.
Jei vaikui gerai sekasi, negailėkime pagyrimų, paskatinimų. Siekite, kad vaikas šiuos garsus ištartų savarankiškai, be pagalbos. Dar kartą primenama kalbėjimo padargų padėtis (lūpos suapvalintos ir atkištos į priekį, liežuvis aukštai, dantukai sukąsti, oro srovė šilta, plati).
