Garso L tarimo trūkumai
Neteisingas garso l tarimas vadinamas lambdacizmu. Dažniausiai neteisingai tariamas kietasis garsas l.
1. Garsas l gali būti visiškai netariamas ir žodžiuose praleidžiamas: lapė (apė).
2. Kietasis garsas l gali būti tariamas minkštai. lapė (liapė), lova (liova), lūpa (liūpa).
3. Garsas l gali būti tariamas su nosiniu atpalviu.
4. Šis garsas gali būti keičiamas kitais garsais (paralambdacizmas). Dažniausiai jis keičiamas garsais j, v, u (ua), i, r ir kt.: langas (Jangas, vangas, uangas, iangas ir t. t.).
Taisyklingas L tarimas
L — ankštumos, sklandusis šoninis sonantas, liežuvio priešakinis, dantinis, skardusis. Gali būti kietasis arba minkštasis.
Tariant kietąjį garsą l, burna truputį pravira, lūpos pasyvios. Liežuvio galiukas remiasi į priešakinius viršutinius dantis bei jų alveoles. Liežuvio šonai laisvi ir pro ten susidariusias ankštumas (tarp liežuvio šonų ir šoninių dantų) eidama oro srovė sukelia šlamesį, būdingą garsui l.
Užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis truputį pakilusi prie minkštojo gomurio. Minkštasis gomurys, taip pat pakilęs ir prisispaudęs prie užpakalinės ryklės sienelės, neleidžia orui patekti į nosies ertmę. Balso stygos virpa.
Tariant minkštąjį l, vidurinė liežuvio nugarėlės dalis kiek labiau pakyla aukštyn prie kietojo gomurio, o liežuvio šonai liečia jo pakraščius.
Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsą L
Jeigu kalbėjimo aparatas labai nejudrus, pirmiausia lavinamos lūpos:
1. atkišamos į priekį.
2. įtempiamos į šalis.
3. greitai kaitaliojama jų padėtis (į priekį, į šalis).
Pratimai liežuviui lavinti:
1. iškišamas smailus, ilgas liežuvis ir pajudinamas aukštyn, žemyn, į šalis („laikrodėlis tiksi”).
2. smailu liežuviu pakaitomis stipriai remiamasi į viršutinius ir apatinius dantis.
3. smailu liežuviu aplaižomos lūpos (viršutinė, po to apatinė ir atvirkščiai).
4. iškišamas platus liežuvis.
5. pakaitomis iškišamas tai platus, tai smailus liežuvis.
6. liežuvis padaromas „kaušeliu” (samteliu).
7. tariant garsą ir laikant liežuvį „kaušeliu”, juo greitai braukoma per kietąjį gomurį.
8. pakaitomis iškišamas smailus, platus liežuvis „kaušeliu”.
9. pakeliama ir nuleidžiama liežuvio šaknis.
10. Jėga stumiamas liežuvis pro sukąstus dantis.
11. dantimis prikandus liežuvio galiuką tarti y, ū. Atitraukus lūpas nuo dantų, girdisi tarpdantinis l. Kai tarpdantinis l gerai įtvirtintas, mokoma tarti uždantinį l.
Vėliau garsas l įtvirtinamas skiemenyse su balsiais a, o, u, ū, po to su priebalsiais, dar vėliau — žodžiuose, sakinėliuose, mįslėse, eilėraštukuose ir diferencijuojamas nuo minkštojo l’ bei kitų šio garso pakaitalų.
